Po šv. Žemę. R. Bliūdžiuvienės eilės
Reginos Bliūdžiuvienės eilės
( Iš kelionės po šv. Žemę. 2010m. kovas)
PO ŠVENTĄJĄ ŽEMĘ
Jeruzale, o Jeruzale…
Vis dar kopi į savąjį kalną.
Šlaituose namais įsitvirtini,
Į uolas gatvėmis įsikimbi,
Įkalnėse alyvmedžiais šaknis įleidi.
Dairais nuo Siono,
Getsemanėje dūsauji,
Morijos kalne savęs ieškai.
O, kad tu būtum pažinus tą,
Kuris ant asilaičio
Atjojo tavęs užnešti
Į Amžinojo Pavasario kalną,
Ašaras tau nušluostyti,
Ramybės džiaugsme pasodinti.
Bet tu pasilikai raudoti
Raudų sienos papėdėje.
Jeruzale, ach Jeruzale,
Raudantis Viešpaties mieste…
GIMIMO GROTA
Žvaigždės nejudriais spinduliais
Uždaryta.
Ką sugėrei savy?
Kokias mano vizijas prišauki?
Pažemėjusių durų slenkstį
Peržengdama lenkiuosi.
Prie slėpinio žvaigždės
Atsiklaupiu.
Čia prasidėjo mano
Išlaisvinimas.
GAIDŽIO GIEDOJIMO BAŽNYČIA
vėl į savąją naktį.
Į vilties, tiesos
ir meilės
Išsižadėjimą.
Tamsos labirintuose
gūžiasi siela
Drebanti
kaip laužo atšvaitai
Paprastos tarnaitės akyse.
…………….
Pažvelk į mane.
Atidengiu sielą
Kaip uždangstytus langus.
Naktyje nebesislėpsiu,
Nedrįsdama, ir vis dėlto
Tikėdamasi aušros.
Ar ne mano
Išsižadantį žvilgsnį
Kančioje pasiėmei
Ir pridengei
Savo akių vokais,
Trokšdamas ne aukos,
Bet gailestingumo?
……………..
Tavo kraujo aušra
Perplėšia mano tamsą.
Tikėjimu, Viltimi
Ir Meile šviečia.
Ačiū.
Čia savo širdį paslėpsiu.
PIENO GROTA
Pirmasis
žemiško maisto lašas.
Motinos pienas
į Tavo lūpas.
Ar žinojai,
kad paskutinis bus
Tulžis ir actas
tamsiausią žemės
valandą
Golgotos viršūnėje
ant kryžiaus?
TĖVE MŪSŲ BAŽNYČIA
Prie maldos šaltinio.
Net suskilusio ąsočio neturiu.
Dykumų klajoklis
Už mane turtingesnis.
Pagirdyk mano Troškulį
Kiekvienu Tėve mūsų lašeliu –
Kaip tada savo apaštalus,
Kai maldos žodžius
Jiems įdėjai į lūpas.
Mano akių rasa
Apibers alyvmedžius sode,
Kur tu maldos regėjimu
Pažiūrėjai į mūsų širdis.
PIEMENĖLIŲ LAUKAS
Būta. Gyventa.
Akmeninėm apybrėžom
Vaikšto laikas,
Atsidusdamas vėjo gūsiais.
Tyla,
Angelų giesmę sugėrusi,
Pajuodusioje oloje
Kažko (gal mūsų?)
Vis tebelaukia.
Ateik,
Gerasis Ganytojau,
Piemenėlių lauke
Būrelis Tavo avinėlių.
GETSEMANĖ
Tavo ašara ant mano klystkelių,
Ant karštų akmenų.
Susižeidusi širdį klykteliu
Pašautos paukštės balsu.
O Tu Getsemanėj suklupęs
Mano kelio akmenis gludini.
Tėvo taurę glaudi prie lūpų
Kaip vandenį iš Jokūbo šulinio.
Tegu lašas kruvino prakaito
Mane iš miego pabudina.
Atėjau į Tavo pavasarį
Savo gyvenimo rudenį.
PRIE JORDANO
Vardan Tėvo, Sūnaus ir Dvasios
Palenktą galvą užlieja.
Ūkanoto ryto viltis
Šviesos dosnumu permerkia.
Pašoka mieguista širdis,
Abejingumo žiovulį
Ir abejonių mintis
Nusiplovus.
Lašų spinduliuose
Tūkstantmečių vizija priartėja
Ir pasiima su savimi
Atpažinimu paženklintą
Atsibudimą.
IŠDAVIMO VIETA
Lyg angis vinguriavo šešėliai –
Naktimi prisidengus akis,
Išdavystė ieškojo Kūrėjo.
Tamsybių niūri valanda
Bučiniais juodą laiką pradėjo.
Suvirpėjo erškėčių šaka
Savo paskirtį baisią įspėjus…
Praeinu lyg žiūrovas pro čia,
Nutvilkyta skaudaus nujautimo,
Kad savų išdavysčių nakčia
Judo žingsniui daviau pritarimą.
KRAUJO DIRVA
Užsidaręs pasmerkime.
Neatsiveria kviečio
Auksagrūdei sėklai.
Alyvmedžio šaknų
Į savo įsčias nepriima.
Skurdžią žolę,
Įstrigusią tarp molio gurvuolių,
Užgauna vėjūkštis
Ir nuslysta grubia velėna.
Čia išdavystės sėkla
Per tūkstančius metų
Pasidaugina.
O kraujo dirva
Lyg tvinkstanti votis
Pasaulio kūne.
Trisdešimties sidabrinių cinksėjimas
Mano smilkiniuose atsimuša
Neapgailėtos kaltės skausmu.
KAJAFO NAMAI
Priglundu prie kalėjimo sienos
Lyg prie klausyklos langelio.
Nebe čia, o mano sieloj
Tamsa lyg angis gelia.
Pirštais nuvirpa šaltis
Kaip rasa prieš saulėtekį.
Kažkas prisiima kaltę,
Pažadą ir ištesėjimą.
…amžių skausmo pilni
Bažnyčios vitražai geltoni.
O kiemo laiptuos angis
Su išrautu geluoniu.
KAFARNAUMAS
Kafarnaume.
Namų griuvėsiai
Ir šventyklos pamatai
Kaip yrantis mezginys
Iš juodo akmens siūlų.
Dar tebeklaidžioja
Tavo malonės dienos,
Šiurendamos išdžiūvusią
Laukimo žolę.
Sustoja vienatvės pavėsyje
Prie Petro namų,
Bet Didysis Statytojas
Vis neateina –
Tavo gėla ir tavo viltis,
Kafarnaume.
MAGDALENOS KOPLYČIA
Laiminga tu, Marija Magdaliete,
Nes ieškojai ir suradai.
Ašarotomis akimis pamatei
Naujojo vynuogyno Sodininką,
Kuris iš kapo uolos išėjo
Gyvybės medžio vaisius išauginti
Ir kiekvieną iš mūsų
Vardu pašaukti į savo Sodą.
Prisikėlimo džiugesiu
Jis tavo akis nušluostė.
Laiminga, suradusi
Viešpatį Sodininką.
[…] Po Šv. Žemę. Reginos Bliūdžiuvienės eilės: https://quovadisltblog.wordpress.com/po-sv-zeme-r-bliudziuvienes-eiles/ […]
Kelionės su Quo vadis LT « Quo Vadis LT Blog'as said this on 10 gruodžio, 2010 10:25 am |
Taip parašyti ne visiems duota
Ona said this on 26 kovo, 2011 7:33 pm |
Nuostabios Reginos Bliūdžiuvienės eilės. Jos tokios gilios ir išjaustos, vėl mane sugrąžino į Šventąją Žemę. Ačiū Jums. Jūs – arčiau Kūrėjo.
Dalia said this on 10 rugsėjo, 2014 2:11 pm |